sručius

srùčius, srùtė smob. (2) menk. 1. Alk, Lkš, Skr, Skdv, Krž, Klm, Vdk kas nešvarus, apsileidęs, nevala: Gaspadorius srùčius, o marti srùtė J. Ir tokią srùtę leidžia į virtuvę Up. Netikę tos jų mergos, srùtės tokios Plv. Ta jų marti tokia srùtė – viskas labai apleista Stak. Anelė – tikra srùtė, aš jos padaryto [valgio] negaliu valgyt Rs. O tu srùte, srùte, nė vyrą negausi! Gs. Srùtė boba, o reženas pryš valdžią Tv. Kokia srùtė čia muni keiks! DūnŽ. 2. K.Būg(Jn) kas šlapinasi į lovą.